įpusėti

įpusė́ti 1. intr. sueiti pusei kokio laiko: Suėjo ir treji metai, įpusėjo ir ketvirti, o Pečiūra iš kariuomenės vis negrįžo A.Vien. Jau kovas įpusėjęs, o pavasario dar nė balso J.Jabl. Jau ir vasara inpusėjo, o šilmos vis nėr Vj. Įpusė́jęs žmogaus amžius BŽ240. | refl.: Jau gerokai buvo insipusėjus sūtema, kap grįžau namopi Nč. 2. tr., intr. atlikti tik pusę darbo: Nauji tvartai baigti, plytinė įpusėta J.Marc. In balandžio pabaigą inpusė́sma su vasarojum Skdt. Darbas gerai pradėtas – jau įpusė́tas Tr. Metė savo argumentaciją vos teįpusėjęs rš. Ar jau baigiat rugius pjauti? – Tai, dar neįpusė́jome Š. Dagi bulbų neinpusė́jom [kasti] Ktk. Dar buvo neinpusėjus mazgot trobos Lp. Kuodelis iš tikrųjų buvo nesuverptas. Net neįpusėtas J.Balt. 3. tr. siekti pusę kelio, nuotolio: O juk šitas spengimas lyg ir opiai pirmą kartą užgavo ausį, kai traukinėliu įpusėjau Lezeno kalnus I.Simon. \ pusėti; atpusėti; įpusėti